Prekybos sistema klestėjusi vakarų afrikoje

Hanibalas pabėgo į Siriją, vėliau į Kretą, Bitiniją. Be to, Afrikos šalys liko ekonomiškai priklausomos nuo buvusių metropolijų, todėl daugelį jų ištiko politinė ir ekonominė krizės.

Daugiausia tuo užsiėmė užkariautojai iš musulmoniškų kraštų bei Jungtinės Amerikos Valstijos. Tik Afrikos kolonizavimas padarė galą tokiai brutaliai praktikai.

Europos viduramžiai nebuvo tokie jau tamsūs: prieš tūkstantį metų į šiaurę ir į vakarus nuo Alpių plytėjusios teritorijos buvo vieninteliai regionai žemėje, kuriuose nebuvo vergų. Vergovės vietą čia užėmė baudžiava. Tačiau kitaip negu vergai, baudžiauninkai buvo visuomenės dalis ir, nors stovėdami ant paties žemiausio socialinių kopėčių laiptelio, gyveno palyginti pakenčiamą gyvenimą.

Egonas Flaigas: „Afrikos kolonizavimas padarė galą vergijai“ - kelmesst.lt

Niekas neturėjo teisės jų parduoti arba prievarta ištremti. Kai metais normanai užkariavo Angliją, jie ėmėsi negailestingai naikinti vergovės prekybos sistema klestėjusi vakarų afrikoje. Kaip senovės istorijos prekybos sistema klestėjusi vakarų afrikoje, puikiai susipažinęs su antikos ir ankstyvųjų viduramžių pasauliu bei to laikotarpio graikų ir romėnų autoriais, jis nepaprastai įdomiai pasakoja apie graikų, romėnų ir bizantiečių elgesį su savo vergais.

Dar didesnė intriga sužadinama pradėjus kalbėti apie islamo pasaulį, ankstyvuosius Naujuosius amžius ir galiausiai transatlantinę prekybą vergais.

Peržengęs miesto ribą, nelaisvas žmogus įgydavo nepriklausomybę nuo savo šeimininko. Visiškai laisvas jis tapdavo praėjus metams, o kai kur netgi iš karto. Italų prekybininkai, kurie iš savo renesansinių miestų per Alpes atsigabendavo vergų, nuolatos patekdavo į konfrontaciją su įstatymu. Visur kitur vergovė tuo metu buvo įprastas reiškinys. Vikingai ir vengrai, ankstyvaisiais viduramžiais reguliariai puldinėję Šiaurės Vakarų Europą, buvo vergų medžiotojai.

Sykiu ir arabai, kurie X amžiuje įsitvirtino pietinėje Prancūzijos dalyje bei Italijoje ir buvo apsiautę netgi Romą. Iš Bari miesto Italijos pietuose į Tunisą reguliariai kursuodavo laivai, prigrūsti vergų iš Europos.

Vengrai savo aukas Dunojumi ir Juodąja jūra plukdydavo į Rytų šalių vergų turgus. Didžiausias vergų turgus Europoje buvo Al Andalūzijoje, arabų užimtoje Ispanijos dalyje, kuri tradiciškai laikoma laisvės bastionu ir įvairių religijų bendrabūvio pavydžiu. Tačiau tai tėra mitas, o istorinė tikrovė buvo visiškai kitokia. Flaigo manymu, Šiaurės Vakarų Europa tik per plauką netapo islamiškojo pasaulio vergų šaltiniu — kaip antai Afrika.

Nepasotinamas alkis Žinių apie vergovę Rytuose aptinkama jau penkių tūkstančių metų senumo dantiraščio tekstuose. Faraonų laikų Egipte vergai buvo skirstomi į pirktinius ir paženklintus įspaudu valstybinius vergus, kurie taip pat galėdavo būti dovanojami. Senajame Testamente nurodoma, kaip reikia elgtis su vergais. Homeras rašo, kad Odisėjo namuose buvo penkiolika vergių.

Naršymo meniu

Trisdešimt vergų dirbo laukuose. Daug vergų į Atėnus plūstelėjo po pergalių prieš persus. Palankiai susiklosčius aplinkybėms, vergų padėtis galėdavo būti ne tokia jau bloga: namų vergai būdavo prekybos sistema klestėjusi vakarų afrikoje į šeimų bendriją. Būdavo labai vertinami išsilavinę vergai, jie galėdavo būti sėkmingai išnuomoti amatininkams. Kur kas liūdnesnis likimas laukė tų 20 tūkstančių vergų, kurie pateko į Atėnų kasyklas.

Pasak Flaigo, antikos laikų kasyklose vergų dažniausiai laukdavo mirtis.

Ar Atėnų demokratija klestėjo vergovės sąskaita, kaip tai mėgsta tvirtinti marksistai? Tūkstančių piliečių dalyvavimas liaudies susirinkimuose, tribunoluose ir komitetuose iš tikrųjų surydavo daug laisvo laiko, kurio Atėnų gyventojai nebūtų turėję be savo vergų.

Tačiau, Flaigo įsitikinimu, vergovė antikinėje Graikijoje nebuvo blogesnė negu bet kur kitur.

Ypač daug vergų Cezaris atsigabeno iš Galijos. Tačiau Roma niekada nerengdavo karų vien tam, kad turėtų daugiau vergų. Ji kariaudavo veikiau dėl politinių priežasčių.

Egonas Flaigas: „Afrikos kolonizavimas padarė galą vergijai“ - siupariumokykla.lt

Priešininkai, kurie greitai pasiduodavo, išvengdavo pavergimo. Flaigas pažymi, kad nereikėtų pernelyg sureikšminti ekonominės vergovės reikšmės Romai: imperijos laikais Italijoje daugiau kaip pusė žemę dirbusių žmonių buvo laisvi valstiečiai.

Vergai Romoje niekada nebuvo pigūs: m. Tai dešimt kartų viršijo legionieriaus metinį uždarbį. Vėlesniais imperijos gyvavimo laikais vergovės mastai smarkiai sumažėjo. Provincijoje vergų vietą vis dažniau užimdavo žemės nuomininkai. Imperijos įstatymai smarkiai ribojo šeimininkų smurtavimą prieš savo vergus.

Palaipsniui ėmė mažėti skirtumas tarp vergovės ir kitų nelaisvės formų. Didelis žingsnis atgal buvo žengtas įsigalėjus islamui. Žaliąja Pranašo vėliava nešini ir šariato principais besivadovaujantys užkariautojai musulmonai pavergė kur kas daugiau žmonių, negu tai kada nors buvo padarę romėnai. Vien Ispanijoje VIII amžiaus pradžioje vos per dešimtmetį į vergovę buvo paimta tūkstančių žmonių.

XI amžiuje afganų kariai šimtus tūkstančių pavergtų indų išsigabeno į centrinę Aziją, kur jie buvo mainomi į arklius.

Islamo viešpatavimas buvo pagrįstas vergove. Kalifai ir sultonai laikė milžiniškas nuolatines kariuomenes, sudarytas iš karo belaisvių.

Kadangi dalyvauti valdant teokratinės despotijos principais grįstą imperiją negalėjo nei aristokratija, nei piliečiai, visa biurokratija ir administravimas buvo vergų rankose. Kasyklose, malūnuose ir laukuose plūkėsi šimtai tūkstančių vergų. Islamo imperijos alkis buvo nepasotinamas. Antai IX amžiuje Bagdado kalifai pavergė maždaug tūkstančių karo belaisvių, vadinamųjų mameliukų. Balkanų kraštuose nuo XIV amžiaus į vergovę pateko maždaug penktadalis visų krikščionių vaikų, kurie būdavo verčiami priimti musulmonų tikėjimą ir rengiami tapti janyčarais.

Flaigo apskaičiavimais, per keturis su puse šimtmečio trukusį Osmanų imperijos viešpatavimą Balkanuose toks likimas turėjo ištikti milijonus vaikų. Islamo imperijos pakraščiuose vyko nesibaigiantys karai, kuriuos kalifai, sultonai, emirai ir mogolai vykdė turėdami vieną tikslą — prisigrobti kuo daugiau vergų. Tačiau skaudžiausiai tai palietė Afriką. Žingsnis po žingsnio didesnioji žemyno dalis tapo milžinišku vergų šaltiniu islamo pasauliui.

Dar XIX amžiaus pabaigoje per Sacharą traukė ilgi vergų karavanai. Sudane ir Juodosios Afrikos gilumoje susiformavo islamizuotos plėšikautojų valstybės, turėjusios tik vieną užduotį: parūpinti vergų. Arabizuoti nomadai į Juodosios Afrikos gyventojus žiūrėjo kaip į natūralų vergų rezervuarą. Šių dienų kruvinas prekybos sistema klestėjusi vakarų afrikoje Darfūre, kurio metu daugiausia arabų klajoklių sudaromos sukarintos grupuotės ėmė stumti Darfūro teritorijoje gyvenančius ne arabų kilmės juodaodžius afrikiečius, yra ne kas kita kaip šimtmečius trukusios vergų medžioklės atgarsis: dar metais vienas sultonas valstybės svečio garbei šiandieniame Čade surengė vergų medžioklę.

Tūkstantmetį trukęs islamo viešpatavimas ir nuolatiniai vis didesnėse Afrikos teritorijose vykdyti pavergiamieji karai turėjo siaubingų pasekmių žemynui — kultūrinių, socialinių, ekonominių ir politinių.

XV amžiaus pabaigoje į Afrikos vergų prekybą įsitraukė portugalai. Galingais laivais jie galėjo transportuoti vergus greičiau ir nepatirdami didelių nuostolių. Per metų naujakuriai portugalai į Braziliją atplukdė 3,9 milijonus vergų iš Afrikos — 41 procentą visų į Ameriką atgabentų afrikiečių. Nuo XVII amžiaus vidurio vergus iš Afrikos į Naująjį pasaulį pradėjo gabenti olandų, prancūzų bei anglų prekybininkai, daugiausia į Karibų salas.

Nuo iki metų į Šiaurės Ameriką buvo atgabenti maždaug tūkstančiai vergų. Iki ųjų jų skaičius išaugo iki keturių milijonų.

• Prekybos strategija su renko diagrama
• Afrikos istorija – Vikipedija
• Kodėl skatinamosios akcijų pasirinkimo sandoriai
• Ãfrikos istòrija Senovės laikai Afrikos teritorijoje pirmosios valstybės susikūrė Egipte, Nilo upės slėnyje, ketvirto tūkstantmečio prieš Kristų viduryje senovės Egiptas.
• Strategijos dvejetainėse parinktyse
• Binarinių pasirinkimo galimybių mažų indėlių brokeriai
• Transsacharinė prekyba – Vikipedija

Per visą metų transatlantinės prekybos vergais laikotarpį europiečiai užsiėmė išimtinai prekyba. Jie nemedžiojo, nerengė pavergiamųjų karų. Kadangi jie visiškai nesitapatino su savo pavergtomis aukomis.

Afrikos istorija - Prekybos sistema klestėjusi vakarų afrikoje

Vakarų Afrikoje šis verslas visada išliko pačių afrikiečių rankose: jie nustatydavo kainą ir nuspręsdavo, kiek vergų gaus vienas ar kitas europietis kapitonas. Flaigo įsitikinimu, Afrikoje šimtmečius musulmonų vykdyta vergų medžioklė buvo prielaida transatlantinei prekybai vergais, kuria užsiėmė europiečiai.

Nilas ilgiausia upė Afrikoje vaikams

Nuo iki metų 27 tūkstančiais vergų laivų į Ameriką buvo atgabenta apie 11,06 milijono afrikiečių. Dar daugiau aukų nusinešė kur kas ilgesnį laiką — nuo ųjų iki metų — trukusi musulmonų atnešta vergovė: mažiausiai 17 milijonų. Jeigu įskaičiuotume vergus, kurie liko Subsacharos vergų medžiotojų šalyse, per metų pavergtų afrikiečių skaičius išaugtų iki 50 milijonų. Į šį skaičių neįeina gausybė senukų ir vaikų, kurie žuvo per kruvinas vergų gaudynes.

Flaigo įsitikinimu, šiuos niūrius skaičius reikėtų dar padidinti: juk vien vergų kariuomenėms sudaryti per visus tuos šimtmečius reikėjo per 20 milijonų žmonių.

• Pigių pasirinkimų brokeriai
• Afrikos istorija - Visuotinė lietuvių enciklopedija
• Bitcoin roboto prekiautojas
• Partnerystė siekiant tvaraus ir įtraukaus vystymosi Europos Parlamentas, — atsižvelgdamas į Europos Sąjungos sutarties 21 straipsnį ir į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo  straipsnį, — atsižvelgdamas į  m.
• Geriausia dienos prekybos strategija pradedantiesiems
• Akcijų pasirinkimo sandoriai tą pačią dieną
• Priimti tekstai - Naujoji ES ir Afrikos strategija - Ketvirtadienis, m. kovo 25 d.

Vergų medžiotojai iš šiaurinės Afrikos nukeliaudavo net iki Temzės žiočių ir Islandijos. Nuo pirmųjų transatlantinės prekybos vergais dienų europiečiai tiek Senajame, tiek Naujajame pasaulyje nesiliovė diskutavę apie vergiją. Nuo to laiko britų laivynas ėmė medžioti vergus gabenančius laivus, užblokavo vakarinę Afrikos pakrantę ir nuslopino transatlantinę prekybą žmonėmis. Londonui tai kainavo didelius pinigus.

Tuo tarpu islamo pasaulyje apie vergovės panaikinimą netgi nediskutuota. Vergija nekėlė jokių abejonių, kadangi apie vergus kalbama Korane, be to, jų turėjo ir pats pranašas Mahometas. Osmanų imperija priešinosi britų daromam spaudimui. Pradėjus derybas dėl vergovės uždraudimo, Arabijos pusiasalyje iškilo sukilimų grėsmė.

Tad Osmanų imperijoje neryžtingai paskelbus apie vergovės panaikinimą, arabams buvo padaryta išimtis.

Tik metais, kai britai užėmė Egiptą, prekyba vergais liovėsi taip pat ir Artimuosiuose Rytuose. Afrikos gilumoje pavergiamieji karai tęsėsi toliau, jie apėmė Centrinę Afriką ir Kongo baseiną. Vergų medžiotojai iš arabiškų kraštų pasiekė netgi Afrikos Didžiuosius ežerus. Todėl Europos aboliucionistai — vergovės priešininkai — ėmė raginti jėga padaryti galą vergų medžioklei Afrikoje. Flaigo įsitikinimu, būtent šis veiksnys sąlygojo Europos kolonialistinę politiką Afrikoje.

Ir iš tikrųjų Europos kolonijinės jėgos sugebėjo beveik visiškai sustabdyti Afrikoje ilgus šimtmečius vykdytas vergų medžiokles. Suprantama, kolonijinės sistemos ribose.

Afrikos istorija – Vikipedija

Nieko nuostabaus, kad šis stiprus teiginys provokuoja diskusijas ir istorikų ginčus. Antai Hamburgo savaitraštyje Die Zeit iš karto pasirodžiusioje recenzijoje pasipiktinta Flaigo požiūriu į Europos kolonializmą. Tačiau nepateikiant jokių argumentų. Jie, bent jau iki šiol, byloja šio senovės istoriko iš Rostoko naudai.